Andenken

Guten morgen.

Vakar pagaliau pavyko nueiti - bent į vieną - kad ir paskutinę - bet už tai kokią - paskaitą konferencijoje "Nihilizmas ir vaizduotė". Į Gianni Vatttimo. Pripažįstu, per kelerius metus taip nutolau nuo panašių diskursų, kad pirmą pusvalandį smegenyse vyko kažin kokie keisti procesai, t.y. jie karštligiškai bandė iš atminties ištraukti, ką gi reiškia ta ar ana sąvoka (o pranešimas dargi vyko angliškai) - ir kol susigaudydavau viename žodyje, praleisdavau kitus penkis.

.

Pranešėjas, didelei mano laimei, vėlavo - mat vėlavau pati geras dešimt minučių, ir kaip nudžiugau, kad artėjant prie didžiosios Medicinos fakulteto auditorijos išgirdau šurmulį, reiškiantį, kad paskaita dar neprasidėjo (beje, tik įėjus į pastatą, iškart aišku, kur esi - tvyro vaistų kvapas:). Netrukus pasirodęs profesorius atsiprašinėjo, bet aš tik džiaugiausi taip supuolusiomis aplinkybėmis.

Taigi, kai pirmą pusvalandį galvoje vykęs maištas aptyko, galėjo ramiau klausytis. Keli įstrigę raktiniai sakiniai, kurių asmenine percepcija norėčiau pasidalyti:

- Andenken. Tai tiesą pasakius, paskaitoje galvojau, kad tai - veiksmažodis, reiškiantis "prisiminti". Dabar žiūriu, kad lyg daiktavardis. Bet kokiu atveju veiksmažodinis daiktavardis :) Svarbu vis prisiminti being įvykius, kurie buvo ir kurios rutinoje esame pamiršę.

Kaip čia nepacituosi pernai skaitytos Kotrynos Sienietės (užrašų, aišku, nerandu, tad bandau prisiminti): kasdien pasikartoti, kiek malonių esame gavę iš Sutvėrėjo: gyvybės dovaną ir Atpirkimą, Jo Meilę (ir tai ne vienkartinė, praeityje įvykusi (jei taip galima sakyti) dovana, o nuolat tvyranti realybė, ant mūsų besiliejančios malonės... Žodžiu, dėkokime už tai, ką turime.

Prisimenu senąsias dienas,

pergalvoju visus Tavo darbus,

svarstau, ką Tavo rankos padarė.

                                                                                            Ps 143, 5

- Toliau. Mūsų kultūra, kaip ir istorija, rašoma laimėjusių. O kurgi pralaimėjusieji, jų balsas? Vargšai, ligoniai, įvairios mažumos...

- Aptardamas teisingumo (justice) sampratą pagal Derrida - G. Vattimo tvirtino, kad tikrasis teisingumas yra svetingumas (hospitality) ir veiklioji meilė (charity). Nors klausimas, kiek mes galime būti svetingi, pvz., kiek svečių galime priimti savo namuose?

Šis klausimas atrezonavo kitą rytą - skaitau dabar H.J.M. Nouwen knygą "Siekimas" - skyrelyje apie bendrystę irgi aptariamas svetingumas - ne tik kaip svečių apnakvindinimas (kas irgi labai svarbu :), bet kaip laisvos erdvės "svetimajam" sukūrimas, atviras "kito" priėmimas: "Svetingumo paradoksas yra tas, kad jis siekia sukurti tuštumą, kur svetimieji gali įeiti ir suvokti, kad jie yra sukurti laisvi: laisvi dainuoti savo dainas, kalbėti savo kalba, šokti savo šokius, taip pat laisvi išeiti ir gyventi pagal savo pašaukimą. Svetingumas nėra subtilus kvietimas priimti šeimininko gyvenimo būdą, bet galimybės svečiui atrasti savo paties kelią dovanojimas." (p. 89)

Ir į tokią svetinga erdvę pakliuvęs svetimasis, anot autoriaus, tampa draugu.

Auf wiedersehen.