laimė siuntinių (lašiniai voke)

Štai šį neankstyvą metą grįžusi iš Knygų mugės būtinai jums noriu parašyti ne apie ją (bus vėliau :), o apie siuntinius, kurie pastarosiomis dienomis nemenkai pašmėžavo aplinkui.
(atsiprašau už keistas konstrukcijas, jau akys truputį žvairuoja :)
1. Taip jau susklostė, kad šią savaitę siunčiau bičiuliui į Belgiją lašinius. Žinodama, kaip jis pasiilgęs šio maisto, visgi kiek dvejojau, kaip čia imsi ir siųsi tuos lašinius paštu. Ir taip bedvejodama važiavau troleibusu ir nugirdau dviejų jaunuolių pokalbį, kaip bebūtų keista, apie siuntinius. Vienas jų pasakė "Juk kai žmonės siuntinį gauna, tai laimingesni būna." Tai palaikiau aiškiu ženklu ir kitą rytą turguje jau žiūrinėjau lašinėlius (varge, kad sugebėčiau jų porūšius atskirt!) rūkyti, parūkyti, sūdyti, ir tetos primygtinai siūlė ragaut, kokia minkšta odelė. Įsistebeilijau į šoninę, kuri mano akimis daug patrauklesnė, nes turi raudonos mėsos juostelių, visgi neragavusi ir pasitikėdama teta nupirkau jau tų lašinių (juk žmogus prašė lašinių, o ne šoninės).
Paskui pašte darbuotojos prašiau dėžutės lašiniams įdėti, o ji klausia: "O ką jūs ten turit?". Ėmiau nežinia kodėl susidrovėjusi mykti, tada ji perklausė: "Ar nedūžta?" Sakau, ne. Tai ji siūlo man voką. Labai keista mintis siųsti lašinius voke. Ber pamatavom, telpa, ir išsiunčiau lašinius voke. Visą dieną vis iškildavo vaizdas, kaip lašiniai voke keliauja įvairiomis transporto priemonėmis per Europą.
Tikiuosi, adresatą pasieks nesulysę ir nevirtę kokia šonine.

2. Šįryt nevisai dar prabudusi slampinėjau po namus ir laukiau bičiulių, kurie žadėjo užsukti rytinės kavos. Burzgia domofonas, pakeliu, balsas sako, kad turi man siuntinuką. Galvoju, pokštauja bičiuliai. Įleidau, o berniukas-paštininkas iš tiesų įteikė man gražią dėželę. Hm. Pasirodo, nuo draugės iš Danijos, netikėtai miela. Bet kol kas visai kaip vakar skaitytos paauglių knygos herojė (apie tai irgi tikiuosi vėliau:) pasidėjau tą siuntinį, atidėdama atplėšimo saldumą iki atvyks bičiuliai. Kadangi jie kiek užtruko, galvoju, tada jau pusryčiausiu. Betgi apsižiūriu, kad nėra duonos, tad negaliu valgyti ir to, kas numatyta prie duonos. Liūdnai sugraužiau sausainį ir sakau imsiu tad ir atplėšiu tą siuntinį. Plėšdama galvoju, kaip naivu tikėtis, kad Dalia galėtų būti įdėjusi duonos ar kokį batoną, tikrai, pačiai juokinga nuo tokios minties.
Ir ką - nepatikėsit - Dalia atsiuntė bandelių su cinamonu!!! Įsivaizduojat, tingų šeštadienio rytą bandelių pristatymas į namus, kuriuose nėra duonos :)
Pasijutau tikrai kaip danguje

Tai va kokios įdomios-stebuklinės maistinių siuntinių istorijos.
Baigiant telieka visiškai pritarti jaunuoliui iš troleibuso :)

skanaus!

Penktadieniui

Tęsiant temą :)

puikus paaiškinimas, ar pasninkas = (mėsos) (ne)valgymas penktadieniais.
Pažiūrėjus iškilo motinos Teresės pasakymas "Love is giving until it hurts."
Tikrai, šiandien puiki proga persimąstyti ir šį tą pradėti daryti, juk

"Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!" 2 Kor 6, 2
gražaus žiūrėjimo :)

Man svarbu. Pasninkas – gavėnios palydovas - Bernardinai.lt

apie klausymąsi

kol kas tik vaizdas,

pažadu ir tekstą

ir ką gi mes vis dėlto atsimename?

Koks malonus netikėtumas - šiandien visai netyčiom atradau, kad kadais (t.y. tais pačiais 2009 m.) esu pradėjusi rašyti du (2) bogus (šiaip tai norėjau parašyti "blogus")

vienas (užmegztas su drauge) karts nuo karto atmintyje šmėkšteldavo
http://sofkizmas.blogspot.com/2009/10/sofkizmas.html

(ir ar ne veltui jame vienas įrašas yra apie amneziją ???)

kitas (asmeninis) buvo visiškai iš atminties išsitrynęs
http://kotrynos.blogspot.com/

Ką ir begalvot. Mama, kai neprisimena, kur pasidėjo akinius, labai sunerimusi kaltina amžių.
Tai negi ir man jį dabar kaltinti ? :)

Visada jūsų,
K.
Su viltimi, kad trečias (bloginis) kartas nemeluos.

diptichas valentinui

Taip viskas kaip tą vakarą – pakibęs dūmų debesis virš cigaretės tarp liaunų ir šiek tiek virpančių tavųjų pirštų norėtų nusitempti paskui ant ilgo laido pakabintą blausią lempą. Užgesę pelenai lengvai nubyra ant ilgo lygaus stalo, ir juos iškart išžarsto pirmyn atgal belakstančių stropių merginų su prijuostėmis sukeltas dvelksmas. Debesis jau tyko prie lango Ir išplaukia ten, kur viskas kaip tą vakarą, kai nepažįstamos man akys virš virpančių tavųjų pirštų dar bandė man šypsotis kalbà, kurios man niekad nelemta suprasti.

Ką tik sutemo. Balkone mediniais pinučiais Vynuogienojai varvina lietų. Aukštos stiklinės durys, Už jų – girgždanti grindlentė. Tavo iškvėptas dūmas pakimba Drėgmėj ant uogų, Kyla aukštyn Ir vilioja iš paskos mano sielą. (Dieve, kaip spaudžia gerklę!) Kažkas girgždina grindlentę, Žiūri pro stiklą, Praskleidęs užuolaidą. Gniaužiu delnais šaltą šlapią turėklą, kol tu vėl iškvepi dūmą. Nuriju sielą. Ką tik nulijo. (turėtų būti apie 2003 m.) (čia datos spėjimas, ne eilutė :)

"Žmogus gyvas ne viena duona..."

Kaip norėčiau jau būti nukeliavus į

"kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose;

kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių;

kraštą alyvmedžių ir medaus..."

(Įst 8, 7-8)

Laukia gražus kelias

Tad eime!