Trys kalbos, trys gitaros, viena ukulėlė...

ARBA

...dainingos turbūt gali būti visos kalbos

antras filmukas kažkodėl neįsikelia, teks paspaust ant nuorodos :)

http://www.youtube.com/watch?v=206ICdZYz_Y

žodžiu, muzika

Gent flamandiškai

Gentas - rytų Flandrijos sostinė. Nors paprastai daugiausia komplimentų Belgijoje dėl savo dailumo susilaukia Briugė, bet asmeniškai man Gentas pasirodė mielesnis - nors ne taip iščiustytas, bet labai gražus, jaukus ir ramus miestas.

Buvo labai jauku prasieiti nuo stoties iki centro negrįstu keliuku palei upę visiškoje tyloje (miesto centre!)

Nuotraukos dėl apniukusio oro kiek pamėkliškos ;) 

Čia rotušė:

Sint-Baafs (kol kas dar neišsiaiškinau, koks tai šventasis :) katedros altoriuje yra garsusis Van Eyck paveikslas "Avinėlio garbinimas". Deja, kūrinys šiuo metu išvežtas ilgai restauracijai... Bet buvo gera atrasti, kad man labai mielas Šv. Dvasios pavaizdavimas balandžio pavidalu, pasirodo, yra šio paveikslo fragmentas:

 

Čia šiaip menai ir dar truputis architektūros:

Graslei krantinė (kaip ištarti, neklauskit, paklausti, kaip rasti Graslei, vietiniai pakartodavo nesuprantamą garsų kratinį) su tūkstantmečiais namais. Tolumoje matyti virš upės montuojama scena - mat tąvakar turėjo prasidėti Gento džiazo festivalis.

Žodžiu, rekomenduoju!

L'adoration véritable

Je vous exhorte, mes frères, par la tendresse de Dieu,

à lui offrir votre personne et votre vie en sacrifice saint, capable de plaire à Dieu :

c'est là pour vous l'adoration véritable.

Ne prenez pas pour modèle le monde présent,

mais transformez-vous en renouvelant votre façon de penser

pour savoir reconnaître quelle est la volonté de Dieu :

ce qui est bon, ce qui est capable de lui plaire, ce qui est parfait.

                                                                        Rom 12, 1-2

Andenken

Guten morgen.

Vakar pagaliau pavyko nueiti - bent į vieną - kad ir paskutinę - bet už tai kokią - paskaitą konferencijoje "Nihilizmas ir vaizduotė". Į Gianni Vatttimo. Pripažįstu, per kelerius metus taip nutolau nuo panašių diskursų, kad pirmą pusvalandį smegenyse vyko kažin kokie keisti procesai, t.y. jie karštligiškai bandė iš atminties ištraukti, ką gi reiškia ta ar ana sąvoka (o pranešimas dargi vyko angliškai) - ir kol susigaudydavau viename žodyje, praleisdavau kitus penkis.

.

Pranešėjas, didelei mano laimei, vėlavo - mat vėlavau pati geras dešimt minučių, ir kaip nudžiugau, kad artėjant prie didžiosios Medicinos fakulteto auditorijos išgirdau šurmulį, reiškiantį, kad paskaita dar neprasidėjo (beje, tik įėjus į pastatą, iškart aišku, kur esi - tvyro vaistų kvapas:). Netrukus pasirodęs profesorius atsiprašinėjo, bet aš tik džiaugiausi taip supuolusiomis aplinkybėmis.

Taigi, kai pirmą pusvalandį galvoje vykęs maištas aptyko, galėjo ramiau klausytis. Keli įstrigę raktiniai sakiniai, kurių asmenine percepcija norėčiau pasidalyti:

- Andenken. Tai tiesą pasakius, paskaitoje galvojau, kad tai - veiksmažodis, reiškiantis "prisiminti". Dabar žiūriu, kad lyg daiktavardis. Bet kokiu atveju veiksmažodinis daiktavardis :) Svarbu vis prisiminti being įvykius, kurie buvo ir kurios rutinoje esame pamiršę.

Kaip čia nepacituosi pernai skaitytos Kotrynos Sienietės (užrašų, aišku, nerandu, tad bandau prisiminti): kasdien pasikartoti, kiek malonių esame gavę iš Sutvėrėjo: gyvybės dovaną ir Atpirkimą, Jo Meilę (ir tai ne vienkartinė, praeityje įvykusi (jei taip galima sakyti) dovana, o nuolat tvyranti realybė, ant mūsų besiliejančios malonės... Žodžiu, dėkokime už tai, ką turime.

Prisimenu senąsias dienas,

pergalvoju visus Tavo darbus,

svarstau, ką Tavo rankos padarė.

                                                                                            Ps 143, 5

- Toliau. Mūsų kultūra, kaip ir istorija, rašoma laimėjusių. O kurgi pralaimėjusieji, jų balsas? Vargšai, ligoniai, įvairios mažumos...

- Aptardamas teisingumo (justice) sampratą pagal Derrida - G. Vattimo tvirtino, kad tikrasis teisingumas yra svetingumas (hospitality) ir veiklioji meilė (charity). Nors klausimas, kiek mes galime būti svetingi, pvz., kiek svečių galime priimti savo namuose?

Šis klausimas atrezonavo kitą rytą - skaitau dabar H.J.M. Nouwen knygą "Siekimas" - skyrelyje apie bendrystę irgi aptariamas svetingumas - ne tik kaip svečių apnakvindinimas (kas irgi labai svarbu :), bet kaip laisvos erdvės "svetimajam" sukūrimas, atviras "kito" priėmimas: "Svetingumo paradoksas yra tas, kad jis siekia sukurti tuštumą, kur svetimieji gali įeiti ir suvokti, kad jie yra sukurti laisvi: laisvi dainuoti savo dainas, kalbėti savo kalba, šokti savo šokius, taip pat laisvi išeiti ir gyventi pagal savo pašaukimą. Svetingumas nėra subtilus kvietimas priimti šeimininko gyvenimo būdą, bet galimybės svečiui atrasti savo paties kelią dovanojimas." (p. 89)

Ir į tokią svetinga erdvę pakliuvęs svetimasis, anot autoriaus, tampa draugu.

Auf wiedersehen.

"Jus aš draugais vadinu"

Antroji piligrimų nuotykių serija,
kurioje tik įžengę į Kauną ir išsipurtę smėlį iš sandalų, iškart virtome eiliniais JD dalyviais

Kad mieste vyksta jaunimui skirtas renginys, buvo matyti iš jaunimo, apsiraišiojusio vienuodomis skarelėmis, būrelių, o kad renginys katalikiškas - iš belakstančių vienuolių ir kunigų, ir dar kad mus užpuolė paklaikęs balandis, stengęsis nutūpti ant galvų kaip tik ties užrašu "Viešpaties dvasia ant manęs".

Kaip minėta pirmosios serijos pabaigoje, Kauno centre mūsų laukė sutarti skanūs pietūs. Nesvarbu, kad atėjome kone dviem valandomis anksčiau (kaip bebūtų keista), šeimininkė jau mūsų laukė iškišusi galvą pro langą (beje, galvas pro langus buvo iškišę ir nemažai kaimynų), o puodai jau garavo kone išvirę.

Pasistiprinę pasitarėme, kad geriausia būtų dabar ir Mišias atšvęsti, idant tolesnėje programoje vargu surasime kokią valandėlę - ir šventėme daugiabučio svetainėje :) Buvo labai gražu, tikrai.

Po to suradome ukulėlę, su kuria visai neblogai išėjo susibrazginti giesmelę kitą, bet netrukus turėjome ją padėti į vietą - padėkoję šeimininkei išėjome į adoraciją šv. Jurgio bažnyčioje.

Čia reportažas nutrūksta kone parai, nes po adoracijos nuvažiavusi pasidėti kuprinės į SD namus, pamaniau, prigulsiu snustelti, ir išmiegojau 12h :) Su rūbais, ant sofos, be pagalvės... bet nepamenu, kada buvau taip saldžiai miegojus...

Na o šeštadienį-sekmadienį teko dirbti mūsų stende, ir žmonių-interesantų buvo daug, tad į Žalgirio areną nosį tik dukart įkišau - per Susitaikinimo Mišias (įsivaizduojat, išpažinčių klausė 120 kunigų, bet vis tiek daugiau nei pusė norinčių nesuspėjo jos prieiti. Tikrai nesitikėjau tokios atgailaujančių gausos) ir į didžiąsias Mišias sekmadienį. Taipogi nesitikėjau, kad šventės himną su visais judesiais garsiai plėš "krūti" paaugliukai. (Himną galit pasiklausyti čia - kaip kompensaciją, kad šįkart nėra nuotraukų :)

http://www.jaunimodienos.lt/ljd2013/turinys/wp-content/uploads/2013/04/LJD_himnas_2013_demo4.mp3

Ir sekmadienį, lygiai 15 val., kai turėjo baigtis renginiai, kilo baisi vėtra, genanti juodžiausius debesis. Kaip tik spėjome sušokti į automobilį ir užsidaryti langus (taip, į Vilnių grįžome automobiliu, o ne pėsčiom, kaip daug kas manė ir nebūtų nelogiška ;)

Iki Kaunui, jaunimui ir jums, brangūs skaitytojai.

Panemunės piligrimai

Sveiki.

Trumpas reportažėlis apie tai, kaip būrelis maldingų jaunuolių, na, ir aš, susiruošėme į piligriminę kelionę Jaunimo dienosna. Prieš akis - 50km ir dvi su puse dienos, tad pamanoma net tokiai keliauninkei kaip aš. Pradinis taškas - Ilguva. Galutinis - Kaunas.

Išsilaipinę ilgų medinių namų Ilguvos miestelyje su gražia bažnyčia, kurioje kaip tik radome Mišias aukojantį kunigą (vienui vieną), buvome pasitikti vietinių vyrų, kurie griežtai paklausė, iš kokios mes sektos. Vėliau sušvelnėję leido praeiti, tad susėdome pievoje palei bažnyčią palaukti, kol baigsis Mišios ir apmąstyti kelionės intencijų beigi pasirinkti po akmenėlį, kaip tų nešamų intencijų simbolį.

Ilguvos priebažnyčio pieva

Nuostabi saulėta pradžia. O ir kunigas iškart leido bažnyčioje aukoti Mišias ir pats joms patarnavo.
Vėliau nusileidę Panemunėn patraukėme smėlėtu keleliu ir visai netrukus "susimedžiojome" pietus - mat piligrimystėn išėjome be maisto ir nežinodami, kur nakvosime. Širdinga moteris, kurios šunelis Džekis (arba Čekis, anot vieno piligrimo), visą gerklę praskalijęs, vėliau tingiai voliojosi mums palei kojas, supjaustė mums, įtariu, visas savo turimas maisto atsargas.

Begoglinėdami žvyrkeliais ir vieškeliais, pasiekėme Kriūkus, kur pasipildėme besibaigiančias vandens atsargas (ogi buvo taip karšta) vienos senutės kieme - ji, pamačiusi mus žygiuojančius, pavadino užeiti ir atsigaivinti, bet fotografuotis griežtai atsisakė - esą nesusišukavusi ir nepasipuošusi.
Dar gražus momentas - eidami vis skaitydavom psalmes, t.y. vienas žmogus skaito psalmę, kiti eina šalia susipietę, kad girdėtų. Bendrystės ir susiklausymo akimirkos, nors skaitančiajam dar ir stebėti, kur eina, ir nepakliūti po praūžiančiomis mašinomis reikia nemenkai susitelkti. Vietomis tikrai kepinant saulei drauge su psalmininku kartojau - "gerklė man išdžiūvus", "liežuvis prikepęs" - ką sunku pajusti skaitant namie atsisėdus ant kėdutės, kaip ir šaukti "Viešpatie, parodyk man kelią", kai susivoki pasiklydęs Panemunės džiunglėse.
Pavakary atžygiavome į Pavilkijį, iš kurio kėlėmės į Vilkiją. Tikru keltu su jūreivio marškinėliais vilkinčiu keltininku!

Vilkija, kaip regėti iš kelto per Nemuną, prisišvartavusio kitame krante

Palaipioję miestelio kalneliais (dievaži, kaip Italijoj) iki bažnyčios, kurią radome užrakintą, ėmėmės ieškoti naktigulto - paklaustas kiek įšilęs vyras nurodė kreiptis į etnografinį Juškų muziejų, mat ten "visus priima", ir paskui susidrovėjo gavęs dovanų ikonėlę - manąs mat esąs nevertas ją priimti būdamas išgėręs. Ir iš tiesų muziejuje mus labai širdingai priėmė - vaikinus suguldė ekzpozicijų salėje, o kadangi merginos buvome tik dvi, gavome miegoti medinėse muziejinėse lovose (kurioje vos išsitekau, pirštai vis rėmėsi į kojūgalį :)

Vilkija. O kaip aukštai reikia kopti iki tų bokštų! Ypač miela su kuprinėm

 Dar nulėkėme iki Nemuno išsimaudyti, tada vakarieniavome prie languota staltiese užtiesto didelio stalo, tarp gausybės senovinių spintų ir skambiai valandas mušančių laikrodžių, žvakių šviesoje, o namų šeimininkė pasakojo apie brolius Juškas, jų surinktas liaudies dainas ir gyvenimą Vilkijoje, o šeimininkas - apie kovas su valdžia, stengiantis išlaikyti muziejų ir kelionę į Gruziją. Nuostabūs žmonės, ilgai prisiminsiu tą vakarą!

Kitąryt vėl persikėlėme per Nemuną ir patraukėme Zapyškio link. Taisėsi lyti, bet kiek papurškęs lietutis neįsismarkavo ir oras stojo idealus žygiui. Akys gerte gėrė žalumą, vešlias pievas, žiedų spalvas, ir vis mintyse dėliodavau puokštes :) Nepamiršiu, kai tylomis žygiavome nušienautų dobiliukų takeliu, o aplink stiebės smilgos ir žiedynai virš galvų. Kairėje pusėje vis blyksteldavo Nemunas, ramiai genantis pilką vandenų juostą.

Apie pietus pasiekėme Zapyškį, įlindome bažnyčion apsižvalgyti ir užlipom iki pat stogo. Buvom jau gerokai išalkę ir pavargę, tad pasimeldę dieninę ėjome prašytis maisto.

Zapyškio bažnyčia

Čia jau tikrai apsiverkiau. Dviese užėjome į vargingai atrodantį namą, kur radome mielą pagyvenusią moterėlę, slaugiančią sergantį savo brolį. Akivaizdu, kad namai prabanga nealsuoja, bet moteris, pasodinusi mus ant sofos, į maišelį sukrovė vienintelį turimą batoną, sau pasilikusi porą riekelių, atpjovė lašinių bryzelį ir sudėjo visus turimus agurkus. Dar šnektelėjom apie jos šeimą ir gyvenimą. Dievaž, ranka sunkiai kilo imti tą lauknešėlį, betgi duodama buvo iš visos širdies.

Nežinau, kokia bendrystė užsimezgė per tas kelias minutes, bet šis susitikimas giliai palietė man širdį. Ir dėkoju Dievui, kad išvedė mus į tą žygį ir parodė tiek gražių žmonių, kokius gyvendamas mieste ir gali pamiršti esant.

Kitų prašytojų įspūdžiai - vyrui atidarius duris, išklausius prašymą maisto ir mąstant, kaip čia dabar pasielgus, iš kambarių atsiklinda žmonos balsas "pasakyk, kad mes nieko neturim!"

Tikra tiesa, kad mieliau dalijasi tie, kurie patys žino, kas yra vargas.

 Nuo Zapyškio gražiomis pakrantėmis, nardydami tarp gražių namų (ar dvarų) Kačerginėje priėjome modernią stiklo bažnytėlę. Pasiskambinome klebonui, šis tuojau pat atsiuntė zakristijonĘ - miela senutė atlėkė ant modernaus dviračio, atrakino mums bažnyčią ir viską suruošė Mišioms. Visai kaip kokioj Švedijoj :)

Tada nutarėmė eiti į Pyplių kaimą ir ten nakvoti, o ryt jau į Kauną. Bet einam einam krūmokšnynais, o Pyplių kaip nėra, taip nėra. Ką jau ten pyplių, nė suaugusio žmogaus jokio nematyt, kad kelią parodytų. Kilo įtarimas, kad taip nejučiom ir Kauną prižygiuosim, o tai jau būtų visai neromantiška (na, bent tada taip rodėsi). Viešpatie, parodyk mums kelią!
Sutarėmė kalbėti rožinį, ir dar nebaigus "Tikiu Dievą Tėvą" išlindome prie sodybos, nuo kurios vėrėsi štai toks vaizdas (kaip vėliau sužinojome, į Raudondvarį):

Stabtelėjome pasigrožėti, o čia žiū ir šeimininkas išlindo pasmalsauti, kas gi čia eina (kaip paaiškėjo irgi vėliau, sudomintas brolių abitų), ir po kelių minučių jau turėjome nakvynę! Vėlgi maudynės Nemune, gėrėme šviežių mėtų arbatą, ir gavome, vėlgi - lašinių!, o rožinį pabaigėme stebėdami tą patį vaizdą, ties kuriuo jį ir pradėjome, tik jau ištiesę kojas svetingų namų terasoje. Žvelgiant dešiniau, prieš srovę, miglose šmėžavo Prisikėlimo bokštas, nuteikiantis viltingai, kad rytdienai kelio liko visai pamanomai.
Vėliau vakare, besišnekučiuodami sužinojome, kad esame būtent Pyplių kaime, kurį manėmės beviltiškai pametę! Tiesa, pavadinimo kilmės šeimininkai nežinojo paaiškinti, bet prasitarė, kad čia galbūt stovėję legendiniai Pilėnai.
Pusryčiams gavome labai skanių makaronų su spirgučių padažų (vėlgi lašiniai), ir išėjome Kaunan, nutarę tas kelias likusias akimirkas pamedituoti tyloje, bet užklupo Jaunimo dienų žurnalistai, o ir Aleksoto (?) tiltas buvo jau visai čia pat. Padėkoję Mergelei Marijai už globą kelionėje, nėrėme į miestą, kur, žinojome, mūsų laukia skanūs pietūs Kauno širdyje.

Bus dar kita serija apie kitus nuotykius.

P.P.S. Kaip matome, keliaujant po Lietuvą kaži kodėl kyla daug aliuzijų į užsieninius įspūdžius.
P.S. Jei nori būti piligrimas, geriau jau nusiteik valgyti lašinius!

sąsajingumas

šįkart įdedu dvi etiketes, kurias sieja nemažai bendrumų,

kurių vienas būtų - na taip tikrai nesugalvočiau :)