Sveiki.
Trumpas reportažėlis apie tai, kaip būrelis maldingų jaunuolių, na, ir aš, susiruošėme į piligriminę kelionę Jaunimo dienosna. Prieš akis - 50km ir dvi su puse dienos, tad pamanoma net tokiai keliauninkei kaip aš. Pradinis taškas - Ilguva. Galutinis - Kaunas.
Išsilaipinę ilgų medinių namų Ilguvos miestelyje su gražia bažnyčia, kurioje kaip tik radome Mišias aukojantį kunigą (vienui vieną), buvome pasitikti vietinių vyrų, kurie griežtai paklausė, iš kokios mes sektos. Vėliau sušvelnėję leido praeiti, tad susėdome pievoje palei bažnyčią palaukti, kol baigsis Mišios ir apmąstyti kelionės intencijų beigi pasirinkti po akmenėlį, kaip tų nešamų intencijų simbolį.
 |
| Ilguvos priebažnyčio pieva |
Nuostabi saulėta pradžia. O ir kunigas iškart leido bažnyčioje aukoti Mišias ir pats joms patarnavo.
Vėliau nusileidę Panemunėn patraukėme smėlėtu keleliu ir visai netrukus "susimedžiojome" pietus - mat piligrimystėn išėjome be maisto ir nežinodami, kur nakvosime. Širdinga moteris, kurios šunelis Džekis (arba Čekis, anot vieno piligrimo), visą gerklę praskalijęs, vėliau tingiai voliojosi mums palei kojas, supjaustė mums, įtariu, visas savo turimas maisto atsargas.
Begoglinėdami žvyrkeliais ir vieškeliais, pasiekėme Kriūkus, kur pasipildėme besibaigiančias vandens atsargas (ogi buvo taip karšta) vienos senutės kieme - ji, pamačiusi mus žygiuojančius, pavadino užeiti ir atsigaivinti, bet fotografuotis griežtai atsisakė - esą nesusišukavusi ir nepasipuošusi.
Dar gražus momentas - eidami vis skaitydavom psalmes, t.y. vienas žmogus skaito psalmę, kiti eina šalia susipietę, kad girdėtų. Bendrystės ir susiklausymo akimirkos, nors skaitančiajam dar ir stebėti, kur eina, ir nepakliūti po praūžiančiomis mašinomis reikia nemenkai susitelkti. Vietomis tikrai kepinant saulei drauge su psalmininku kartojau - "gerklė man išdžiūvus", "liežuvis prikepęs" - ką sunku pajusti skaitant namie atsisėdus ant kėdutės, kaip ir šaukti "Viešpatie, parodyk man kelią", kai susivoki pasiklydęs Panemunės džiunglėse.
Pavakary atžygiavome į Pavilkijį, iš kurio kėlėmės į Vilkiją. Tikru keltu su jūreivio marškinėliais vilkinčiu keltininku!
 |
| Vilkija, kaip regėti iš kelto per Nemuną, prisišvartavusio kitame krante |
Palaipioję miestelio kalneliais (dievaži, kaip Italijoj) iki bažnyčios, kurią radome užrakintą, ėmėmės ieškoti naktigulto - paklaustas kiek įšilęs vyras nurodė kreiptis į etnografinį Juškų muziejų, mat ten "visus priima", ir paskui susidrovėjo gavęs dovanų ikonėlę - manąs mat esąs nevertas ją priimti būdamas išgėręs. Ir iš tiesų muziejuje mus labai širdingai priėmė - vaikinus suguldė ekzpozicijų salėje, o kadangi merginos buvome tik dvi, gavome miegoti medinėse muziejinėse lovose (kurioje vos išsitekau, pirštai vis rėmėsi į kojūgalį :)
 |
| Vilkija. O kaip aukštai reikia kopti iki tų bokštų! Ypač miela su kuprinėm |
Dar nulėkėme iki Nemuno išsimaudyti, tada vakarieniavome prie languota staltiese užtiesto didelio stalo, tarp gausybės senovinių spintų ir skambiai valandas mušančių laikrodžių, žvakių šviesoje, o namų šeimininkė pasakojo apie brolius Juškas, jų surinktas liaudies dainas ir gyvenimą Vilkijoje, o šeimininkas - apie kovas su valdžia, stengiantis išlaikyti muziejų ir kelionę į Gruziją. Nuostabūs žmonės, ilgai prisiminsiu tą vakarą!
Kitąryt vėl persikėlėme per Nemuną ir patraukėme Zapyškio link. Taisėsi lyti, bet kiek papurškęs lietutis neįsismarkavo ir oras stojo idealus žygiui. Akys gerte gėrė žalumą, vešlias pievas, žiedų spalvas, ir vis mintyse dėliodavau puokštes :) Nepamiršiu, kai tylomis žygiavome nušienautų dobiliukų takeliu, o aplink stiebės smilgos ir žiedynai virš galvų. Kairėje pusėje vis blyksteldavo Nemunas, ramiai genantis pilką vandenų juostą.
Apie pietus pasiekėme Zapyškį, įlindome bažnyčion apsižvalgyti ir užlipom iki pat stogo. Buvom jau gerokai išalkę ir pavargę, tad pasimeldę dieninę ėjome prašytis maisto.
 |
| Zapyškio bažnyčia |
Čia jau tikrai apsiverkiau. Dviese užėjome į vargingai atrodantį namą, kur radome mielą pagyvenusią moterėlę, slaugiančią sergantį savo brolį. Akivaizdu, kad namai prabanga nealsuoja, bet moteris, pasodinusi mus ant sofos, į maišelį sukrovė vienintelį turimą batoną, sau pasilikusi porą riekelių, atpjovė lašinių bryzelį ir sudėjo visus turimus agurkus. Dar šnektelėjom apie jos šeimą ir gyvenimą. Dievaž, ranka sunkiai kilo imti tą lauknešėlį, betgi duodama buvo iš visos širdies.
Nežinau, kokia bendrystė užsimezgė per tas kelias minutes, bet šis susitikimas giliai palietė man širdį. Ir dėkoju Dievui, kad išvedė mus į tą žygį ir parodė tiek gražių žmonių, kokius gyvendamas mieste ir gali pamiršti esant.
Kitų prašytojų įspūdžiai - vyrui atidarius duris, išklausius prašymą maisto ir mąstant, kaip čia dabar pasielgus, iš kambarių atsiklinda žmonos balsas "pasakyk, kad mes nieko neturim!"
Tikra tiesa, kad mieliau dalijasi tie, kurie patys žino, kas yra vargas.
Nuo Zapyškio gražiomis pakrantėmis, nardydami tarp gražių namų (ar dvarų) Kačerginėje priėjome modernią stiklo bažnytėlę. Pasiskambinome klebonui, šis tuojau pat atsiuntė zakristijonĘ - miela senutė atlėkė ant modernaus dviračio, atrakino mums bažnyčią ir viską suruošė Mišioms. Visai kaip kokioj Švedijoj :)
Tada nutarėmė eiti į Pyplių kaimą ir ten nakvoti, o ryt jau į Kauną. Bet einam einam krūmokšnynais, o Pyplių kaip nėra, taip nėra. Ką jau ten pyplių, nė suaugusio žmogaus jokio nematyt, kad kelią parodytų. Kilo įtarimas, kad taip nejučiom ir Kauną prižygiuosim, o tai jau būtų visai neromantiška (na, bent tada taip rodėsi). Viešpatie, parodyk mums kelią!
Sutarėmė kalbėti rožinį, ir dar nebaigus "Tikiu Dievą Tėvą" išlindome prie sodybos, nuo kurios vėrėsi štai toks vaizdas (kaip vėliau sužinojome, į Raudondvarį):
Stabtelėjome pasigrožėti, o čia žiū ir šeimininkas išlindo pasmalsauti, kas gi čia eina (kaip paaiškėjo irgi vėliau, sudomintas brolių abitų), ir po kelių minučių jau turėjome nakvynę! Vėlgi maudynės Nemune, gėrėme šviežių mėtų arbatą, ir gavome, vėlgi - lašinių!, o rožinį pabaigėme stebėdami tą patį vaizdą, ties kuriuo jį ir pradėjome, tik jau ištiesę kojas svetingų namų terasoje. Žvelgiant dešiniau, prieš srovę, miglose šmėžavo Prisikėlimo bokštas, nuteikiantis viltingai, kad rytdienai kelio liko visai pamanomai.
Vėliau vakare, besišnekučiuodami sužinojome, kad esame būtent Pyplių kaime, kurį manėmės beviltiškai pametę! Tiesa, pavadinimo kilmės šeimininkai nežinojo paaiškinti, bet prasitarė, kad čia galbūt stovėję legendiniai Pilėnai.
Pusryčiams gavome labai skanių makaronų su spirgučių padažų (vėlgi lašiniai), ir išėjome Kaunan, nutarę tas kelias likusias akimirkas pamedituoti tyloje, bet užklupo Jaunimo dienų žurnalistai, o ir Aleksoto (?) tiltas buvo jau visai čia pat. Padėkoję Mergelei Marijai už globą kelionėje, nėrėme į miestą, kur, žinojome, mūsų laukia skanūs pietūs Kauno širdyje.
Bus dar kita serija apie kitus nuotykius.
P.P.S. Kaip matome, keliaujant po Lietuvą kaži kodėl kyla daug aliuzijų į užsieninius įspūdžius.
P.S. Jei nori būti piligrimas, geriau jau nusiteik valgyti lašinius!
