Fábulas españolas. Avila

2 dalis, nors kelionės diena vis ta pati :)

Pradžiai turiu išpažinti, kad ilgą laiką galvojau, jog šv. Teresė Avilietė taip vadinasi dėl to, kad gyveno... avilyje! (kaip pvz., Simonas Stulpininkas gyveno ant stulpo - logiška). 

Tad tokiems paklydimams ištaisyti tiesiog būtina buvo sustoti Aviloje, kuri - visai ne aviliško dydžio, apjuosta štai tokiu mūru (jei įžvelgsite, virš sienos išsiliejęs skrieja gandras):

Taigi, kol Aviloje tamsoje susiradau viešbutį, truputį užtruko, nors paklausti ispanai draugiškai mosavo rankomis, rodydami kryptį. Kad vis dėlto einu į teisingą – senamiesčio – pusę, supratau, kai išvydau aukštą mūrą, šalia kurio šmėkštelėjo kabaljeras geltonu apsiaustu. Kad einu dar ir į procesijos pusę, supratau, kai iš sustojusios modernios taksi išlipo moteriškė tokiu pačiu viduramžišku apdaru.

Prie Katedros jau rikiavosi žmonės, o kai įžengiau į viešbutį, pro pat jo duris pražygiavo pučiamųjų orkestras. Viešbučio administratorius paslaugiai paaiškino, kad po dešimt minučių nuo Katedros (kuri tikrąja ta žodžio prasme stovi už kampo) prasidės procesija. Visą nuovargį kaip ranka nuėmė, ir po tų dešimties minučių jau stovėjau priešais milžiniškas Katedros duris.

Gal dėl nuovargio, gal tamsos, o gal kad tai buvo pirmoji matyta procesija, bet įspūdis tikrai stiprus. Tyloje prasiveria tos didžiulės durys, užgroja pučiamųjų orkestras ir pasirodo pirmasis "paso“, lydimas kaukėtų figūrų su deglais (beje, Aviloje „paso“ platformos yra stumiamos ant ratukų, o ne nešamos ant pečių), tarp jų eina juodais nėriniais (kaip našlės) apsitaisiusios moteriškės, smilkalų smilkytojai. Visos platformos gausiai ir įmantriai išpuoštos gyvomis gėlėmis.

Platforma su visa Paskutine Vakariene

[Tą vakarą fotoaparato neturėjau, gal ir įspūdis todėl stipriausias (pasakojimui iliustruoti pasitelksiu vaizdų iš Salamancos]

Pora žodžių apie orkestrus – juose groja ir visai maži bambliai, ir (kas mano akiai neįprasta) merginos muša didžiulius būgnus ar pučia trimitus.

Orkestras Salamancoje

Uniformuotas orkestras lydi kiekvieną „paso“ (ir iš kur tiek muzikantų palyginti nedideliame miestelyje?), ir pagrindą kloja mušamieji – jiems padeda ir kaukėtieji, ritmą mušdami lazdomis į grindinį – dar dabar ausyse skamba tas savotiškas lėto valso ritmas. Procesijai sustojus (o stoja ji gana dažnai – ar platformų nešėjams reikia pailsėti, ar sunkiau išvingiuoti siauromis gatvelėmis), kaukėtieji svyruoja nuo vienos kojos ant kitos tuo slėpiningo valso ritmu, lyg ritualiniame šokyje...

Didžiojo penktadienio procesija Salamancoje

Iš pradžių nesusigaudžiau, kokią istoriją pasakoja viena kitą sekančios platformos (gal jos ir iš viso nesusijusios), paskui pagavau pasakojimo giją – prasidėjusi Petro išsigynimu (šį personažą padėjo atpažinti liauname medelyje įtaisytas margaplunksnis gaidys), pasakojo visą Jėzaus kančios istoriją iki nukryžiavimo. Kitą dieną gavau 2013 metų procesijų knygelę (yra ir tokia), kur surašytas jų grafikas su visais dalyvaujančiais "paso", brolijomis ir nuorodomis, iš kur geriausia stebėti (taip pat pastabomis, į ką atkreipti dėmesį ar pvz. neišsigąsti pernelyg didelio dalyvių ekspresyvumo).

Katedros durys viena po kitos leido platformas su lydinčiais kaukėtaisiais (ir kaip jie ten visi sutilpo?), iš šono prie jų prisijungdavo orkestrantai, klausydami energingo tvarkdario violetiniais drabužiais, ir paskutinė išėjo „Virgen del Mayor Dolor“ – įspūdingas „paso“, kuriame daugybės žvakių nušviesta, baltomis lelijomis puošta juodai aptaisyta Mergelė, o iš šono ir nugaros matyti neįtikėtinai išpūstas juodas jos apsiaustas, suteikiantis tragiškumo, liūdesio ir gedulo atspalvį. Net bėgau į kitą gatvelę dar kartą į Ją pasižiūrėti.

M. Marijos paso ilsisi Katedroje,
be žvakių ir tamsos nėra nė pusės efekto

Ir kai didžiosios durys užsidarė, procesija nuvingiavo tolyn – net smalsu, kokiomis gatvelėmis ir kiek ji keliauja.

Naktį vyko dar kelios procesijos, į kurias nesiryžau eiti, bet pučiamųjų ir mušamųjų garsai neleido miegoti, juolab kad viena procesija praėjo pro mano langą ir būtent tada prasidėjo spigus trimito solo J

Kitą dieną nusprendžiau keliauti šv. Teresės ir šv. Kryžiaus Jono pėdsakais.

Mano manymu, Avila – labai tinkamas miestelis ramiam būtent Velykų laikotarpiui turizmui – gražus, dailus, apstu bažnyčių ir vienuolynų, o procesijų vyksta ir kelios per dieną. Ypač jei dar oras geras – man šiuo klausimu nelabai pasisekė, kelis kartus teko gerai išsimaudyti lietuje.

Nepaisant to, suradau šv. Teresės gimtuosius namus (dabar ten bažnyčia), o kambaryje, kur ji gimė – auksu aptaisyta koplyčia.

Bažnyčia, pastatyta ant Teresės gimtųjų namų

Beje, Ispanijoje, kur apstu šventųjų, Teresė vadinama tiesiog „La Santa“ – šventoji, ir visiems aišku, apie ką kalbama.

Apėjau didelį ratą apie miesto mūrus, džiaugdamasi žalia žole ir žydinčiais vaismedžiais (Lietuvoje palikau daug sniego), ir lizdus sukančiais gandrais. Šie paukščiai ypač pamėgę bažnyčių bokštelius.

Gastronominis intarpas - pietums valgiau nerealią katilietišką sriubą – į riebų viralą su kumpiu pripjaustyta dešrelių ir primerkta batono. Ir labai skanią žuvį. Atskirai dera paminėti saldumynus – Ispanijoje gausu mažų saldėsių parduotuvėlių, akys raibsta nuo pyragaičių, o Avila garsėja ‚Yemas de Ávila' – pyragaičiais iš kiaušinio trynio, sukurtais didžiosios "La Santa" garbei.

Paskutiniam rytui pasilikau "Encarnacion" vienuolyną, kuriame šv. Teresė praleido 30 savo gyvenimo metų, o šv. Kryžiaus Jonas kelerius metus buvo vienuolyno nuodėmklausiu, ir Katedrą (mat nepaisant to, kad ji už kampo, kelis kartus vėlgi nepavyko į ją pakliūti dėl siestų).

Vienuolynas nebuvo taip toli, kaip atrodė žemėlapyje, nors apsukau didelį ratą. Apžiūrėjau kelias celes ir vienuolyno parduotuvėlę ir grįžau atgal į mūrus.

Vaizdas iš vienuolyno kiemo
į miesto mūrus

Katedroje buvo išrikiuoti „paso“, matyti andainykštėje procesijoje. Man besigrožint tokį įspūdį palikusia Mergelės Marijos statula, staiga vėl atsivėrė Katedros durys – šįkart iš lauko – viduje kilo šurmuliukas ir iš šnabždesių supratau, kad ateina „paso“. Visi iškilmingai susigrūdome pasieniais ir praleidome platformą, kurią vyrai įnešė ir įtaisė jai skirtoje vietoje.

Pasimeldę ėmė trauktis kaukes – ir kaip jie ten prakvėpuoja, kai nei nosiai, nei burnai nėra skylučių? – gerokai suplukę, ir iš paslaptingų brolijos narių vėl ėmė atvirsti miestelėnais, bet ta sacrum aura dar liko. Tada visi kartu nusifotografavo ir išsiskirstė.

Na o aš patraukiau link stoties. Bet, pasirodo, Avila nenorėjo taip paprastai manęs išleisti. Stotyje paaiškėjo, kad traukinys į Salamancą bus bene už dviejų valandų. Jas prastūmiau gretimame parkelyje stebėdama gandrus bažnyčios bokštelyje, kad nereikėtų toli vaikščioti su kuprine. Susitaikyti su pakitusiais planais padėjo ir šv. Teresės giesmė, kurios paplitusią Taize versiją tylomis niūniavau. Dalinuosi ir su jumis, puikiai padeda nerimui malšinti :)

Vertimas:

„Niekas tavęs tenetrikdo,

niekas tenegąsdina,

viskas praeina.

Kantrybė pasiekia viską,

kas turi Dievą, tam nieko nestinga,

vien Dievo užtenka!“

O po tų dviejų valandų paaiškėjo, kad tas traukinys nevažiuoja – mat Didysis ketvirtadienis, Ispanijoje šventinė diena – ir kitas bus 17h... Vaje, visai sutrikau, ką gi čia toje Aviloje be gandrų ir giesmių dar paveikus. Nusprendžiau pamėginti laimę autobusų stotyje, gal pavyks iš ten išvažiuoti greičiau, bet nieko nepešiau – atvirai pasakius, tokios kraupokos (autobusai išvyksta iš požemio), apleistos ir, rodos, visai neveikiančios stoties dar nebuvau regėjusi.

Susimąsčiau, kad jei dar turiu laiko, galiu suspėti aplankyti šv. Juozapo (Šv. Teresė labai mylėjo šį šventąjį) vienuolyną – pirmąjį vienuolyną, įkurtą šv. Teresės po jos reformos.

Šv. Juozapo bažnyčios fasadas

Mergina gidė, vedusi ekskursiją po bažnyčią ispaniškai, davė man laminuotą lapą su anglišku tekstu, ir taip sekiojau grupę, įbedusi nosį į tekstą. Paskui dar apžiūrėjau relikvijų kambarėlius ir n-tąjį kartą tą dieną patraukiau į stotį. Ir turbūt todėl, kad visą programą įvykdžiau, pagaliau man pavyko išvažiuoti! :)

Avilos mūrai moja atsisveikindami